BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skaitydama šią knygą, išrinkau kelias įdomias mintis.

“Kai pamatau, kokios ribotos yra kūrybinės ir tiriamosios žmogaus jėgos, kai įsitikinu, kad visa veikla siekiama vien patenkinti poreikius, kurie vėlgi neturi jokio kito tikslo, kaip tik prailginti mūsų varganą egzistenciją, ir dar, kad bet kaip guostis tam tikrais tyrinėjimais tėra svajinga rezignacija, margų paveikslėlių ir šviesių vaizdelių piešimas ant savo kalėjimo sienų, - visa tai man atima žadą.”

„Patys laimingiausi yra tie, kurie kaip vaikai gyvena šia diena, nešiojasi savo lėles, jas nurenginėja ir aprenginėja ir su didele pagarba slankioja apie stalčių, kur mama laiko skanėstus, o kai gauna, ko norėjo, šlamščia pilna burna ir šaukia „Dar!”. Gera ir tiems, kurie savo menkiems darbeliams ir gal net aistroms sugalvoja tokius skambius pavadinimus ir paskiria juos žmonijai kaip didelius žygius jos labui ir gerovei.”

„Žmogus, kuris mokosi kurti pagal taisykles, niekada nesukurs nieko neskoninga ar bloga, kaip ir tas, kuris moka gerbti įstatymus ir padorumą, niekada nebus nepakenčiamas kaimynas ar visiškas niekšas; o vis dėlto, sakyk, ką nori, visos taisyklės griauna tikrą gamtos suvokimą ir neleidžia jos teisingai išreikšti.”

„Aš daug galvojau apie žmogaus veržimąsi į tolį, troškimą rasti ką nauja, klajoti; o kita vertus, apie jo vidinį polinkį lengvai užsidaryti siauram rate, plaukti įprastine vaga, nesidairant nei į dešinę, nei į kairę.”

„O, toluma tas pat, kas ir ateitis! Didelė, miglota platybė dunkso prieš mūsų sielą, visi pojūčiai susilieja joje kaip daiktai mūsų akyse, ir mes trokštam, ak, kaip trokštam atiduoti visą save, palaimingai prisipildyti vieno didelio, puikaus jausmo. Deja. Kai nubėgame, kai „tenai” tampa „čia”, viskas lieka po senovei, stovime tokie pat vargšai, tokia pat riboti, ir mūsų siela trokšta atgajos, kuri išslydo iš rankų.”

„Vaikai yra šioj žemėj artimiausi mano širdžiai. Kai žiūriu į juos ir tokiam mažam padarėly matau daigus tų dorybių, tų jėgų, kurių jam ateity labai prireiks, kai jam užsispyrus matau būsimą atkaklumą ir valios tvirtumą, išdykaujant gerą nuotaiką ir lengvumą, kurie padės jam išsisukti iš gyvenimo pavojų, 0 ir visa tai taip nesugadinta, taip tobula, - aš visada visada kartoju žmonių mokytojo aukso žodžius: „Jei nebūsite kaip tie mažutėliai!” O mes su jais, kurie mums lygūs, į kuriuos mes turėtume žiūrėti kaip į pavyzdį, elgiamės kaip su valdiniais.”

„Mes, žmonės, dažnai skundžiamės, kad tiek maža tėra šviesių dienų ir tiek daug juodų, bet, kaip man atrodo, dažniausiai be reikalo. Jei mes visada atvira širdimi priimtume gėrį, kurį mums Dievas kasdien siunčia, tai turėtume gana jėgų ir blogiui pakelti, kai jis ištinka.”

„O, kad žmogus kas dieną sau kartotų: visa, ką tu gali duoti draugams, tai neatimti iš jų džiaugsmo ir didinti jų laimę, džiaugdamasis kartu su jais.”

„Kas mūsų širdžiai pasaulis be meilės! Kas magiškoji lempa be šviesos. Vos tik įstatai vidun lemputę, ir ant tavo baltos sienos nušvinta spalvingi paveikslėliai. Ir jeigu tai tėra tik laikinas miražas, vis tiek mes laimingi, kai stovime prieš ją kaip vaikai ir žavimės stebuklingais vaizdais.”

„Jausmai ir poelgiai tokie įvairūs, kokios įvairios nosies formos tarp kumpos ir riestos.”

„Prigimtis neranda išeities iš susipainiojusių ir prieštaringų jėgų labirinto, ir žmogus turi mirti.”

„Žmogus yra žmogus, ir tas trupinėlis proto, kurį jis turi, maža ką arba visiškai nieko nereiškia, kai siaučia aistra ir tave suspaudžia žmoniškosios ribos.”

„Kai nebeturime savęs, tada mums visko trūksta.”

„Meilės, džiaugsmo, šilumos ir smagumo, prie kurių aš pats neprisidedu, kitas man neduos, ir visa mano laimės kupina širdis nepadarys kito laimingo, jeigu jis stovės šalia manęs šaltas ir bejėgis.”

„Aš tiek daug turiu, o jausmas jai viską prarija; aš tiek daug turiu, o be jos viskas virsta nieku.”

„Didis Dievas težino, kas darosi žmogui, kaip apie jį sukasi tokia saldybė, o jis neturi teisės jos paimti; juk imti yra natūraliausias žmogaus polinkis.”

„Ar tu gali pasakyti: „Tai yra”, jei viskas praeina, jei viskas viesulo greičiu dumia pro šalį ir būties jėga dažnai lieka neišnaudota, ak, viską nuneša srovė, nutraukia į dugną ir sudaužo į uolas? Nėra nė vieno mirksnio, kuris nenaikintų tavęs ir tavųjų aplink tave, nė vieno mirksnio, kada tu pats nebūtum naikintojas, nors ir prieš savo norą.”

Patiko (0)

Rodyk draugams

Vienas komentaras įrašui “Įdomios mintys. J. V. Gėtės “Jaunojo Verterio kančios”.”
  1. Tikrai puikios citatos. Man labai pasitarnavo, dėkuj, kad netingėjai ir perrašei jas čia.

Komentuokite