BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“- Išgerkime už šią dieną, kurios nėra mūsų kalendoriuose, už mūsų susitikimą, už LOVE SUPREME.
Aš dzingtelėjau savo stikline į josios, gurkštelėjau sulčių, kurios tikrai buvo visai neblogos.
- Net keista, - pareiškė ji, keliais gurkšniais išmaukusi sultis, - kiek nedaug reikia, kad įsimylėtum.
- Tamsta įsimylėjai? - paklausiau sėsdamas ant stalo, jai už nugaros.
Ji, klaikiai sugirgždinusi kėdę, pasisuko į mane ir ramiai tarė:
- Taip. Tave.
<…>
- Ak vargšeli, kaip tu išsigandai! - sukikeno ji, delnu plekštelėdama man per kelį. - Gali nebijoti, aš tavęs nenukankinsiu savo meile. Man visai nesvarbu meilės objektas. Man svarbu meilės kokybė - LOVE SUPREME, supranti? <…> Visiškai nesvarbu, kas ką myli, ar mylimasis vertas, leidžiasi, moka, gali būti mylimas. Svarbu - kaip mylėti. Mylėti gali kiekvienas. Bet - nemyli. Tik tiurškiasi kažkokiose sekliose, drumzlinose jausmų balutėse it žvirbliai pavasarį.
- Aš jau geriau pasiturkšiu kaip žvirblis pavasarį, - kvailai leptelėjau.
- Tu neskubėk, - pasakė ji užsirūkydama ir paduodama man pridegtą cigaretę, - tu neskubėk! Žmonių įprasta poruotis, Jei nesiporuoji, tave užbadys pirštais, akmenimis užmėtys. Kad galima tiesiog mylėti, niekam nė į galvą neateina. Bet aš nemėgstu poruotis. Aš - gimusi mylėti! <…> Svarbu ne tik meilė, o ir kelias į ją: svajonės, sapnai, vienatvės ir ilgesio naktys, klaidžiojimai įdėmiai stebeilijantis kiekvienam sutiktajam į veidą. Tu žinai Oskaro Vaildo pasaką apie Rožę ir Lakštingalą? Lakštingala suokė prisispaudusi krūtinę prie aštraus dyglio, jos giesmė mėnesienoje pagimdė rožę, o kraujas, dygliui vis giliau, giliau, giliau smingant į širdį, nudažė rožę akinamu raudoniu. Tu supranti? Taip ir gimsta meilė. <…> Visiškai nesvarbu, kas tau įžiebė meilę, reikia kiek galima greičiau atsiplėšti nuo to žmogaus, kol tavęs nepririšo. Pakilti ir liepsnoti, liepsnoti, liepsnoti. Juk nesvarbu degtukas, įžiebęs liepsną. Ugnis - štai esmė! <…> Iš pradžių, kai VISA TAI suvokiau, buvo be galo baisu: kuo stipresnė, kuo karštesnė, kuo skaistesnė meilė, tuo didesnei vienatvei ji tave pasmerkia, išdegindama visa aplinkui - ir orą, ir vandenį, ir medžius, ir gyvūnus, ir daiktus, ir žmones. Viską. Bet baisu buvo tik iš pradžių. Paskui aš pamačiau, kad meilė ne izoliuoja, o sujungia su pasauliu. Visata alsuoja meile, ne, visata - tai meilė, tai absoliuti meilės melodija. O mes tik instrumentai, turintys daugiau ar mažiau galimybių, siauresnį ar platesnį diapazoną. Vis kitaip tą pačią melodiją groja koks lumzdelis, fleita, būgnas, liutnia, vina, smuikas, gitara, vargonai. Taip ir žmonės - kiekvienas myli kitaip. Ir žmonės kaip instrumetai, galintys prasčiau ar tobuliau sugroti absoliučią meilės melodiją. Tikriausiai yra ir tokių, kurie suvokia visą meilės pilnatvę, bet vargu ar jie išlieka gyvi. Ne. Tai - lyg žaibas, - ji nutilusi ėmė pravira burna gaudyti orą, lyg būtų ilgai bėgusi per kaitrą. - Toji tiesa iš pradžių man buvo lyg nepakeliama našta, kurios negalima su niekuo pasidalyti, it Andersono Undinėlės skausmas, kiekviename žingsnyje primenantis apie meilę. Jaučiausi, lyg visų nemokančių mylėti neviltis būtų ūmai užversta man ant pečių. Bet sykį pajutau, kad toji našta virto sparnais, o skausmas - palaima skraidyti. Ar supranti?”

Rodyk draugams

Komentuokite